Papasakoti kokiam grojimo stiliui kokios gitaros skirtos, būtų kiek kebloka. Šiuo metu stiliuose viskas taip persipynę, kad galima pamatyti pačius netikečiausius instrumentus įvairių atlikėjų rankose. Pavyzdžiui bardai, kaip kad S.Bareikis, K.Smoryginas ,G.Storpirštis – atlieka savo kūrinius klasikinėmis gitaromis (su sintetinėmis stygomis), nors šie instrumentai yra suprojektuoti atlikti būtent klasikinę muziką. Nors tai ir prieštarauja tradicijoms, tačiau tai jiems netrukdo kurti nuostabią muziką. O ką jau kalbėti, kai ant klasikinės gitaros tempiamos metalinės stygos...
Šis sraipsnis nebus “instrukcija”, kokios gitaros – kokiam atlikimo stiliui turėtų priklausyti. Tai greičiau bus bendra apžvalga – kaip vystėsi ir keitėsi akustinė gitara, atsirandant naujiems muzikos stiliams. Gal tuo pačiu ir akibrokštas: kodėl apibrėžtiems stiliams priimtina naudoti konkretaus tipo akustines gitaras.
Kaip jau buvo minėta praeitame straipsnyje, šiuo metu rinkoje yra daug akustinių ir pusiau akustinių (elektroakustinių) gitarų tipų ir jų atmainų.
Sąlyginai jas padalinkime į tris grupes: pirmosios dvi – classical (klasikinė gitara su sintetinėmis stygomis) ir flat top (western, jumbo ir folk gitaros su metalinėmis stygomis), jau “pažystamos” iš praėjusio straipsnio. Trečia grupė: tai būtų – arch top – džiazinė gitara, savo forma ir f formos išpjovomis, viršutinėje dekoje, primenanti smuiką.
Na, įžangai gal pakaks.
Toliau, pabandykim įsigilinti į istoriją.
 Dar prieš 120-130 metų tiek Europoje tiek Amerikoje populiari buvo tik viena gitarų rūšis. Savo forma jos buvo panašios: sąlyginai simetriškos korpuso viršutinė ir apatinė dalys, grifas platus, su korpusu sujungtas ties 12-tuoju skirsniu, grifo galva su išpjovomis ir t.t. Tik skirtingose šalyse skyrėsi stygų derinimo sistemos, o kai kuriose ir stygų skaičius ant instrumento. Aprašymas labai jau panašus į klasikinės gitaros, ar netiesa? Dalinai taip, nes šiuolaikinė klasikinės gitaros forma priklauso ispanų meistrui Torres, kuris kaip tik ir gyveno maždaug prieš 120 metų. 
 XIX a. pabaigoje, gitara ėmė itin populiarėti. Jeigu iki to laiko gitara buvo grojama tiktai namuose ir salonuose, tai 19-to šimtmečio pabaigoje, šis instrumentas jau pradėjo “rodytis” ir scenoje. Tada ir atsirado poreikis stipresniam garsui. Kaip tik tų laikų technologijos jau leido gaminti metalines stygas, kurios daug garsiau skambėjo. Be to, buvo didinamas korpusų tūris, kuris leido gitarai skambėti garsiau ir sodriau. Nepaisant to, tuo metu buvo viena didelė problema – metalinės stygos dėl didelės savo tempimo jėgos, praktiškai netiko klasikinės gitaros konstrukcijai, dažnai viršutinė gitaros deka net į šipulius subyrėdavo. Storinti korpuso sieneles ir viršutinę deką nebuvo prasmės, nes storinant būtų slopinamas rezonansas, o tuo pačiu ir garsas. Šios problemos sprendimą rado vokiečių kilmės amerikietis Martin, galima sakyti, šiuolaikinės western – folk gitaros “tėvas”. Jis sugalvojo savo garsųjį x-tipo skersinių tvirtinimą iš vidinės viršutinės dekos pusės. Šio atradimo dėka, viršutinė gitaros deka buvo pakankamai sutvirtinta, neprarandant jos rezonansinių savybių. Kaip tik tada ir išryškėjo du gitarų tipai – klasikinė, kuri nuo tų laikų praktiškai nepasikeitė ir folk-western, kuri jau buvo kelių padidinto korpuso formų, metalinėmis stygomis ir t.t.
Martin savo gitarų modelius suskirstė pagal dydį- “0”, “00”, “000”.
Modelis “00” beveik atitiko šiuolaikinės klasikinės gitaros dydį, o “000” – tuo metu buvo pačiu didžiausiu korpusu. Būtent tokios gitaros buvo sugalvotos, kad orkestre girdėtųsi tarp tokių instrumentų, kaip bandža, mandolina, kontrabosas, nes tuo metu, tokios kaip įgarsinimo aparatūros, išvis neegzistavo. Kiek vėliau, apie praeito amžiaus 20-tus metus, atsirado nauja Martin gitarų forma – OM- orkestrinis modelis. Ši gitara panaši buvo į “000” modelį, tik padidintu stygų ilgiu, kas padarė instrumentą dar skambesnį. Dar po kurio laiko atsirado populiarusis gitarų tipas – dreadnought (western), kuris laikomas standartu gitarų gamyboje.
Vienu metu su Martin gitaromis, vystėsi ir kitas gitarų tipas – arch tops. Kas gi tai?
 Tuo metu, kai tokios, kaip Martin kompanijos ieškojo gitaros garso sustiprinimo būdų sutvirtinant viršutinę gitaros deką skersiniais ir jų išdėstymo schemų, kitos kompanijos, kaip kad Gibson, nuėjo kitu keliu. Jie kūrė gitaras forma ir konstrukcija panašias i smuikus. Tokie instrumentai iš kitų išsiskyrė išgaubta viršutine deka, apatiniu slenkstuku, kuris buvo panašus į kontraboso ir stygų laikikliu. Kas be ko, viršutinės dekos šonuose buvo dvi f formos kiaurymės, vietoj skylės centre.
Tai kokie gi skirtumai buvo tarp dreadnought ir arch top tipų gitarų? Drednought – geriau orkestruose skambėjo ritmo partijose , kai tuo tarpu arch top'ai išsiskyrė soliniu skambesiu. Šios gitaros turėjo subalansuotą ir aštrų garsą, buvo gerai girdimos atskiros natos, ką netruko pastebėti džiazmenai. Būtent jų dėka, šis gitarų tipas išpopuliarėjo. Todėl jos dar buvo pavadintos džiazinėmis gitaromis. O dreadnought – “užėmė savo pelnytą vietą” country bei estradinės muzikos grupėse ir orkestruose.
Iš esmės situacija ėmė keistis apie 30-40-uosius metus, kada atsirado kokybiški mikrofonai bei garso nuėmėjai. Be to, arenoje pasirodė ir greitai pasaulį užkariavo naujas muzikos stilius – bliuzas. Kaip yra žinoma, bliuzas vystėsi tarp neturtingų juodaodžių muzikantų, kurie naudojo įvairiausią grojimo techniką : pirštais, mediatoriais , netgi naudojo alaus butelių kakliukus (slide or bottleneck). Dažniausiai šie muzikantai neturėjo pinigų stygoms nusipirkti, o ką jau ten kalbėti apie brangias džiazines gitaras, todėl grojo su kokiomis papuolė, o dažniausia , su labiausiai paplitusiomis tuo metu western tipo gitaromis. Tuo laikotarpiu kompanija Gibson šalia brangių arch top'ų, gamino ir pigias, tačiau kokybiškas folk – gitaras. Ši kompanija bene vienintelė galėjo rinkai pasiūlyti tokias gitaras, kuo mielai naudojosi dauguma neturtingų juodaodžių bliuzmenų, neįstengdami nusipirkti tobulesnių instrumentų. Taip net iki šiol jie išliko ištikimi Gibson kompanijos produkcijai...
O kas tada atsitiko su džiazinėmis gitaromis? Paaiškėjo, kad tokios jų savybės, kaip subalansuotas ir aiškus garsas, labai tiko to meto garso stiprinimo sistemai. Nors džiazinė gitara visiškai nepanaši į šiuolaikines elektrines gitaras, tokias kaip Fender arba Ibanez, tačiau, turbūt, niekada L.Fender nebūtų sukūręs savo telecaster'ių ir stratocaster'ių, jeigu nebūtų eksperimentavęs su džiazinėmis gitaromis ir garso nuėmėjais. Tiesa, ir dabar grojamas bliuzas su “elektrifikuotomis” džiazinėmis gitaromis. Pavyzdžiui, B.B. King ir jo gitara “Lussil”, kurią šiandien daugelis laiko elektrinės gitaros, skirtos bliuzui, etalonu.
50-tieji metai – rock-n-roll ir rok muzikos stiliaus gimimo metai. Turbūt nereikia nei sakyti, kad tuo metu elektrinės gitaros “žaibiškai” užkariavo rinką. Tai kokia gi situacija tuo metu buvo “akustikoje”? Ogi “vaizdelis” buvo toks.
Klasikinė gitara pasiliko beveik be pakitimų, tik jau “turėjo” sintetines stygas. Ja buvo atliekami klasikiniai ir flamenko stiliaus kūriniai. Folk – western gitaromis buvo grojama country, bardų muzika, taip pat “akustinis” bliuzas. Ir pagaliau arch top,ais buvo grojamas džiazas. Reikia pasakyti, kad 50-tųjų akustinės gitaros jau beveik niekuo nesiskytė nuo šiuolaikinų. Laikui bėgant keitėsi tik medžiagos ir technologijos. Ir dabar, 40-50- ųjų metų gamybos akustinės gitaros, tokios kaip Martin ar Gibson, laikomos geriausios pasaulyje ir už jas kolekcionieriai moka milžiniškus pinigus...
Grįžkim į rock-n-roll erą. Kaip žinia, rock-n-roll'as “išsirutuliojo” iš bliuzo. Taigi logiška, kad rock-n-roll'as ir bliuzas grojamas tais pačiais instrumentais, t.y. western tipo gitaromis. Tiktai skirtingai nuo bliuzo, rock-n-roll'as - labiau estradinio stiliaus muzika, kuri paprastai atliekama ansamblio: gitara, bosinė gitara, mušamieji. Šio stiliaus muziką malonu groti ir elektriniais muzikos instrumentais.
Kad ir kaip bebūtų gaila, tačiau apie 60-uosius metus akustinė gitara pradėjo trauktis nuo scenos.
Vis rečiau ir rečiau scenoje atlikėjai pasirodydavo su akustinėmis gitaromis, jas išstūmė elektrinės ir jų efektai. Taigi, 60-70-ųjų metų akustinė gitara buvo reikalinga tik dainoms parašyti, rengti namų koncertus, akomponuoti dainoms prie laužo. O džiazinės – jau traukėsi net iš rinkos. Tiktai vienintelis akustinių gitarų tipas nenukentėjo – klasikinės gitaros. Jos turėjo tvirtas pozicijas rinkoje, nes klasikos atlikėjai grojo instrumentais, beveik nepakitusiais per pastaruosius 100 metų.
Įdomiausia tai kad, tuo metu, kai folk gitarų pakalusa visiškai nukrito, rinkoje pasirodė vienos iš geriausių iki šių dienų firmos“Ramirez” klasikinės gitaros.
80-tieji metai – sunkaus roko ir elektroninės muzikos pakilimo metai. Kūrėsi grupės, kuriose buvo tik klavišiniai ir mušamieji instrumentai, gitaroms vietos ten paprasčiausiai nebuvo. Tačiau 80-tųjų pabaigoje, rokas pamažu ėmė rimti. Ne nyko, o būtent darėsi ramesnis. Triukšmą ir ekstazę pamažu keitė rokas, kuriame daugiau muzikos ir technikos. Štai tada scenoje vėl pasirodė akustinė gitara, tačiau jau šiek tiek pasikeitusi. Atsirado daug “hibridų”: kad ir klasikinė gitara su įmontuotu garso nuemėju, kuri labai tiko akustiniam džiazui ir folk rokui, arba elektrinė gitara su sintetinėmis stygomis, kuri per igarsinimo aparatūrą skambėjo kaip klasikinė, tačiau nefonavo ir t.t.
Šiuo metu “akustika” vėl užkariavo pasaulį. Nusibodo žmonėms “skaitmeninis” šlamštas, arba kaip sakė vienas garbus poetas: “zombių” muzika. Na, o kaipgi “gitarinis” judėjimas vystėsi mūsų šalyje?
Apie profesionalų, akademinį muzikavimą čia nekalbėsiu, nes klasika visada buvo ir yra klasika. Ją atliko ir atlieka visame pasaulyje,nepaisant kokia bebūtų šalies santvarka, ne išimtis ir Lietuva. Gal pabandysiu trumpai apžvelgti laikotarpį, kai grojimas gitara tapo masiniu reiškiniu.
Manoma, kad pradžia visuotinio “brazdinimo” gitaromis, sutapo su hipių (gėliu vaikų) ir roko muzikos atėjimu į Lietuvą 7-tame dešimtmetyje.Apie tai puikus straipsnis yra čia . Na, o turbūt didžiausią impulsą tam davė 1971m. pasirodęs kino filmas “Mažoji išpažintis” su V.Kernagiu (Benas). Kaip sakė V.Stakėnas vienoje televizijos laidoje, kad “po šio filmo pasirodymo, iš parduotuvių buvo “iššluotos” visos gitaros”. V.Kernagis yra laikomas “akustinių baladžių”, arba “dainuojamosios poezijos pradininku Lietuvoje. Labai džiugu, kad šiuo metu vyksta didžiulis pakilimas gitaros muzikoje, o ypač jaunimo tarpe. Belieka tikėtis, kad tai nebus tik trumpalaikė mada ir sugrįžta tikrosios vertybės.
O apie to meto sovietinės gamybos akustines gitaras, vyravusias mūsų šalies rinkoje, baisu net prisiminti. Tikrai didžiulės pagarbos veri tie žmonės, kurie tais “instrumentais” grojo ir kūrė. Tiesa, buvo ir tais laikais “egzotiškų” : rytų Vokietijos, bulgariškų ir čekoslovakiškų gitarų, kurias bent instrumentais galėjai pavadinti, tačiau toli gražu, ne kiekvienam “mirtingam” prieinamų. “Kietais” jau laikė tuos, kurie turėjo Leningrado gamybos, plastikiniu korpusu “koncertinę” arba “estradinę” akustinę “gitarą”. Apie šių laikų serijinius rusų “perliukus” taip pat galėčiau papasakoti, teko su jais “susipažinti” S.Peterburge. Tiktai, turbūt, reikėtų dėkoti mūsų prekybininkams, kad šito “gero” neatvežė į mūsų šalį, pilnai pakanka, kad jau ukrainietiška “Trembita” yra, kuri atrodo tikras perlas prieš kai kurias rusiškas gitaras. Tai ne antireklama rusiškoms gitaroms, tai tik mano subjekyvi asmeninė nuomonė.
Garbė prekybininkams, kad šiandien turime tikrai nemažą instrumentų pasirinkimą. Parduotuvėse gitarų jau gali sau rasti tiek pradedantieji, tiek profesionalūs muzikantai. Na, o ką netenkina serijinės gamybos produktai, gali sau užsisakyti instrumentą pagaminti pas meistrą. Apie tai pakalbėsime kitame straipsnyje.