Malonus jausmas apėmė, gavus galimybę kreiptis į šio tinklapio skaitytojus.
Tikiuosi, čia lankysis ir tie, kurių draugystė su gitara jau skaičiuojama dešimtmečiais, ir tie, kuriems bendravimas su ja jau šiek tiek pažįstamas, ir tie, kuriems gitaros pasaulis dar tik žadina smalsumą.
Gana anksti nusuko mane likimas nuo galimybės (ar, gal tik noro) tapti profesionaliu atlikėju. Tad, iš kart pripažįstu, kad skaitote ne profesionalo, ne žinovo žodžius. Tiesiog, aš - vienas iš tų, kurie, kartą palietę gitaros stygas, jau nelabai domisi tais gyvenimo keliais, kuriuose jos nėra.
Kiek man teko matyti įvairiausių (akustinių, elektrinių, žaislinių) gitarų, nė vienoje iš jų neradau vyriškų formų linijų dominavimo. Tad, būkite man atlaidūs, ir leiskite nekalbėti apie gitarą kaip apie draugą.
Na, o kaip draugė, ji... Lengvai tariant, keistoka. Ne iš tų, kurios iškanda gabalą širdies ir nusitempia į praeitį. Ne iš tų, kurios gali būti tyliu viso gyvenimo šešėliu. Ir tikrai - ne iš dalykinio bendravimo partnerių...
Kiekvieno iš mūsų pirmas susipažinimas su gitaromis vis kitoks. Vieni pirmiausiai jas pamato koncertų scenose, kiti atkreipia dėmesį į dulkių nepaliestas gražuoles parduotuvių vitrinose, kitų žvilgsnis užstringa prie atremtos į kelmą ir stingstančios ryto rasose praėjusio vakaro karalienės.
Na, jei gimsta svajonė turėti savo gitarą, tai tik laiko klausimas, kada tai įvyks. Gal padovanos dėdė, gal rasi ją seniai kažkieno užmirštą kaimo trobos pastogėje, gal tau ją nupirks, gal nusipirksi pats.
Turbūt nė vienam neužtektų kantrybės užauginti medį, iš kurio gimtų jos linijos, nė vienas nelįstų į žemės gelmes ieškoti metalų, kuriais ją verta išpuošti, nė vienas nesivaikys žvėries, kurio kaulas įaugtų į tą svajonių kūrinį visomis savo savybėmis ir gyvybe. Tad, gražu būtų prisiminti, kokia daugybė yra pasaulyje žmonių, kuriems turėtume padėkoti už tai, kad bent jau pirmąją savo gitarą galime įsigyti gana nesunkiai.
Taigi, anksčiau ar vėliau pirmoji gitara mūsų rankose. Pirmas stuksenimas į deką, pirmas pirštų nuslydimas stygomis, pirmas trinktelėjimas per jas ir... gana atšiauri naujosios draugės reakcija į tokį susipažinimą.
Manau, nesuklysiu, kad visiems, norintiems tęsti tą nejaukiai prasidėjusią draugystę anksčiau ar vėliau reikėjo susirasti Mokytoją. Mokytojo delnuose ji pirmąkart suderinama, jo pirštų pagalvėlėmis ji pirmąkart prakalbinama. Parodoma pirmoji technika: gal gama, gal pratimėliai vienai stygai, o gal ir - pirmasis akordas.
Degančios pirštų galūnėlės, ašaros ar vidiniai keiksmai (priklausomai nuo amžiaus)... Pirmosios pratybos. Neišvengiamos. Ir daug nulemiančios...Vieni neįveikia, kiti - užaugina nesudėtingą, bet jau kažkieno išklausomą pirmąją garsų partiją.
Jei iki šio momento galima daugiau mažiau panašiai parašyti apie kiekvieną iš mūsų, tai, po pirmo (galiu ir klysti, o gal trečio ar dešimto ar...) sugroto kūrinio, pasukama įvairiausiais keliais. Vieni atkakliai tęsia darbą su Mokytoju, kiti ieško naujų Mokytojų, treti (nors, turbūt, labai reta) pasirenka savarankiškumą.
Na, toliau - daugybė galimybių kaip draugauti su gitara. Galima siekti dieviško virtuoziškumo, prakalbint ją fortepijono, varpelių, jūros ošimo ir kitokiais virpesiais. Galima palaikyti dainas akordų sekomis. Galima – kurti savo minčių ir jausmų dėliones. Nemanau, kad šie pasirinkimai nulemia, ar gitara tik skleidžia darnius garsus, ar – skamba, kurdama kvapą, vaizdą ir norus.
Skirtingi mes, savaip ypatinga kiekviena gitara. Kartais muzikanto pirštams tenka ieškoti gitaros garso paslapties. Kartais į rankas patenka gitara, kuri pati primeta mums savo pageidavimus. O kartais gali pajausti tiesiog, kad gitara ir ja grojantis yra kur kas daugiau nei du. Ar nesukelsiu skaitytojui pritarimo šypsenos, sakydamas, kad, ko gero, čia tas pats, kaip paprastai būna tarp žmonių: kuo kiekvienas su stipresniu charakteriu – tuo įdomiau?
Kuo brandesnė draugystė su gitara, tuo mažiau lieka mus visus apibendrinančių temų, liečiančių tobulėjimo tempus, galimybes, klystkelius, laimėjimus ar nusivylimus.
Išlieka, aišku, daugybė bendrų dalykų. Prisiminkit, juk buvo ne kartą: kasdienybės rutinos nustekentos mintys ir svajonės susikausto į negyvą žvilgsnį, suremtą į sieną. Tik štai, jis vėl sunerimsta ir įgauna gyvybės, netyčiom, tolimiausiu savo krašteliu užkabinęs rymančią kampe jau savaitę neliestą gitarą. Prišliaužia noras pažiūrėt ar ji dar dera? O po kelių minučių kambario erdvė užsipildo garsais...Ir po valandos jau negali, nors reikėtų, eiti miegoti, nes vėl esi pilnas. Gyvybės...
Prieš pradėdamas šį rašinį, bandžiau permąstyt savo žinias apie techniką, gal galėčiau kažkuo pasidalinti su jumis. Bandžiau suformuluot ir atskleisti nors vieną draugystės su gitara psichologinę paslaptį.
O pajutau, kad paprasčiausiai norėjau pasikalbėti su žmonėmis, kurie turi draugę - Gitarą.

Vaidotas Mineikis