Vienas “gudročius” yra pasakęs : Rytai – “skaitmeniniai”, o Vakarai – “analoginiai”. O suprasti tai reikėtų taip: rytų šalyse sėkmingai kopijuojamos technologijos, kurios nereikalauja didesnės gamybos “kultūros”, labiau stengiamasi “pamėgdžioti”. Vakaruose, gi atvirkščiai – prioritetai gamybos “kultūrai” ir kokybei, todėl vakarietiškos prekės gerokai brangesnės už rytietiškas “skaitmenines”. Gitaros – tai tradicinė vakarietiška prekė, todėl bandymas Kinijoje šiuos instrumentus pagaminti ypatingai žemomis kainomis, pradžioje praktiškai buvo bevaisės. Dar visai nesenai kiniški muzikiniai produktai buvo tokios siaubingos kokybės, kuri “akis badydavo” net labiausiai neprityrusiam pirkėjui. Tačiau kiniškų gitarų atsiranda vis daugiau ir daugiau, todėl nekreipti dėmesio į tai, kaip į atsitiktinį nesusipratimą, jau nebegalima. Kinams būdingas savitas supratimas apie grožį ir stilų. Todėl, kai jie gamindami bando pamėgdžioti kad ir tikrai europietiškas gitaras, jiems tai gaunasi labai jau kinietiškai. Ir vis tik, norim to, ar ne, tokios gitaros egzistuoja. Kad lengviau būtų susigaudyti jų įvairovėje, suskirstykim jas į tris grupes.

1. “Savadarbės gitaros iš antrinių žaliavų ir popieriaus”
   Viduje užrašas gali būti koks tiktai nori. Dažniausiai ten apie Kiniją net neužsimenama, paprasčiausiai parašyta kažkas panašaus, kaip “SuperStar”, arba “Metal Bend” ir t.t., o kai kada ir heroglifų pasitaiko. Jas siūlo už ypatingai žemą kainą, dažniausiai būna iš kažkur parvežtos “po pigiąja”. Iš išorės šitie gaminiai panašūs į gitaras, kai kada net nudažytos ir nulakuotos gražiai. Tačiau po gražiu (kai kada) dažų ir lako sluoksniu, slepiasi žalias, o kai kada ir papuvęs medis ir popierius. Su sintetinėmis stygomis šios “gitaros” dar kurį laiką gali “išgyventi”, tačiau užtempus metalines stygas, 99% tikimybės, kad šis daiktas greitai pavirs į šipulius. Paprastai, šiems “instrumentams” pirmiausia pardeda trūkinėti, arba lūžinėti grifo galva, po to į “propelerį” pradeda suktis grifas, ima pūstis viršutinė deka, tarsi būtų šis daiktas iš gumos... Taigi, turbūt visiems aišku, kad nuo tokių “gitarų” reikia bėgti kaip nuo maro.
2. Kiniška produkcija (prekybiniai ženklai) ir visokios žymių gamintojų gitarų kopijos.
   Tai jau aukštesnės klasės, negu anksčiau minėta, produkcija, pvz. “Star Sun”, “Alice”... Apie Kiniją ten etiketėje kai kada paminėta, o kai kada ir ne. Šios grupės gitaros paprastai jau atitinka kainos ir kokybės santykį ir bet kokiu atveju gali drąsiai konkuruoti su šiuo metu gaminamomis serijinėmis rusiškomis bei ukraunietiškomis gitaromis. Vistik, šiuos instrumentus reikėtų rinktis atsargiai. Juose yra daug broko, nors jis ir ne taip “badantis akis”, kaip aukščiau minėtose “gitarose”. Šioje grupėje kartais pasitaiko ir visai neblogų, tikslių ir pakankamai kruopščių ispaniškų, amerikietiškų ar čekiškų brangių gitarų kopijų. Nors šioms kopijoms gali būti panaudotos ir kokybiškos medžiagos ir jų kaina labai patraukli, tačiau geriau, gal būtų, pirkti kad ir pigesnį, bet originalą.
3. Licencijuota gamyba.
   Tai – jau visiškai kita instrumentų kategorija. Kad ir įžymiojo Hohner, visus pigius modelius gamina Kinijoje. Taip pat ir Phill Pro ir Aria ir Yamaha. To paties Hohner HC-06 kokybė tokia stabili, kad net ispanai galėtų pavydėti. O taip yra todėl, kad licencijuotoje gamyboje – ypač griežta kontrolė, ir galima pirkti tokį instrumentą, nelabai kreipiant dėmesio, kokioje šalyje jis pagamintas. Aišku, galima nusipirkti ir kopiją, kaip licencijuotą prekę, bet čia jau prekybininkų sąžinės reikalas.

Pabaigai norėčiau pridurti, kad aukščiau aprašytų grupių instrumentai gali būti ne tik kiniškos, bet ir bet kurių kitų azijos šalių (išskyrus Japoniją ir Korėją) kilmės. Tai gali būti ir Indonezija, Taivanis ir t.t.

© castguitars.lt