Šiame straipsnyje pabandysiu trumpai papasakoti apie labiausiai paplitusius gitarų tipus. Pasaulyje yra labai daug įvairių gitarų. Tačiau jų dilelę įvairovę galima suskirstyti į kelis tipus bei grupes. Tuo pačiu pabandysiu, kiek įmanoma, apibrėžti terminologiją, nes kai kuriais atvejais ji yra netiksliai vartojama, o kai kada, netgi neteisingai. Pirmiausia, visas gitaras norėčiau išskirti į dvi grupes, tai – elektrinės ir akustinės . Pirmosios neturi “gyvo” garso, ir girdimos tik pajungtos per įgarsinimo aparatūrą (stiprintuvą, kubą ir t.t.). Antrosios – pakankamai “savarankiškos”, jų konstrukcija leidžia išgauti “gyvą” garsą, ir joms įgarsinti, nereikalingos jokios papildomos priemonės. Tiesa, yra dar ir tarpinis šių dviejų tipų variantas – elektroakustinės gitaros. Tai gitaros, turinčios ir “gyvą” garsą, ir tuo pačiu turinčios įrangą, kuri leidžia jas prijungti prie įgarsinimo aparatūros.

Apie elektrines gitaras čia nekalbėsim.
Taigi, akustinės gitaros dar skirstomos į dvi grupes: Klasikinės – kurių pagrindinis bruožas, tai – sintetinės stygos. Akustinės (kai kuriuose šaltiniuose dar vadinamos “estradinėmis”), tai – gitaros su metalinemis stygomis.

Klasikinė gitara – kilusi iš Ispanijos, todėl ją kai kas vadina tiesiog ispaniška gitara . Tai – nedidelis instrumentas, jam būdingu “klasikiniu” korpusu, išskirtinai su sintetinėmis stygomis. Ankstesniais amžiais, kol nebuvo sintetikos, buvo naudojamos stygos, pagamintos iš gyvulių gyslų. Šio instrumento konstrukcija apskaičiuota būtent sintetinėms stygoms, jų skambesiui, todėl tempti metalines stygas ant šio instrumento nepatartina. Ir vien jau todėl, kad metalinių stygų tempimo jėga yra 2-3 kartus didesnė negu sintetinių. Tiesa, čekai pagamino metalines stygas, kurias, jų manymu norintiems, galima naudoti vietoj sintetinių. Na, bet apie tai, smulkiau pakalbėsime kitame straipsnyje.
Šie instrumentai pasižymi lengvu korpusu, plačiu ir plokščiu grifu, kuriame nėra metalinio strypo (kitaip ankeriu arba truss rod vadinamo).

Grifo galvoje yra šiam instrumentų tipui būdingos išpjovos, o stygų tempimo mechanizmo ašelės (velenėliai) – didesnio diametro, ir dažniausiai dengtos plastiku. Stygos ant bridžo užrišamos nesudėtingu mazgu – kilpa.
Atskirai reikėtų paminėti ir flamenko gitaras. Tai klasikinės ispaniškos gitaros, skirtos konkretaus stiliaus - flamenko kūrinių atlikimui. Nuo klasikinių gitarų, šios šiek tiek skiriasi savo konstrukcija. Joms būdingas – aštrus, skambus garsas, šiek tiek primenantis bandžą. Įprastam, klasikiniam kūrinių atlikimui, šios gitaros netinka.
Akustinės (estradinės) gitaros, tai – didelė grupė skirtingų savo išvaizda instrumentų, kuriuos vienija tik viena – stygų tipas, metalinės stygos. Todėl šie instrumentai yra skirstomi pagal korpusų tipus.

“Western” (Dreadnought) – tai didelė, masyvi gitara, sunkiu korpusu. Išsiskiria plačia talija ir praplatinta korpuso apačia. Šio instrumento grifas siauras, su profiliu (šiek tiek išpūstas), jame įmontuotas reguliuojamas metalinis strypas ( ankeris arba truss rod ). Grifo galva – nedidele, stygų tempimo mechanizmai (kuoliukai) pritvirtinti iš vidinės pusės, beje, kaip ir daugelio akustinių gitarų. Stygos fiksuojamos kaištukais. Šio tipo instrumentuose dažniausiai yra naudojamos “kietos” stygos: 011-013. Šis gitarų tipas išpopuliarėjo firmų MARTIN ir TAYLOR dėka. “Western” tipo gitaros buvo sukurtos džiazo ir folk orkestrams, nes tuo metu nebuvo garso stiprinimo aparatūros, todėl scenai buvo reikalinga stipraus garso gitara. Nepaisant dydžio ir stygų kietumo – tai vienas populiariausių, šiuo metu, gitarų tipų.

“Jumbo” – tai taip pat didelė ir masyvi gitara, tačiau jos korpusas - jau labiau suapvalintų formų, nebepanaši į “štangistą, ar sumo kovotoją”... Tai pačios didžiausios akustinės gitaros (jumbo – didelis). Jos gali būti šiek tiek garsesnės už “western” gitaras, tačiau, garso kokybės atžvilgiu, esminio skirtumo nėra, skiriasi tik išvaizda.

“Folk” – gitaromis Martin pavadino tas pačias western – dreadnought gitaras. Šiuo metu jos dar yra vadinamos “mažaisiais vesternais”. Tai gitaros, turinčios nedidelį korpusą, panašų į klasikinės gitaros, tačiau jau su siauru, “western” tipo grifu, matalinėmis 010-011 storio stygomis. Skamba jos žymiai tyliau už western'ą, tačiau yra kompaktiškesnės, lengviau jomis groti, todėl labai tinka muzikavimui namų sąlygomis. Iš esmės šios gitaros konstrukcija panaši į western'o, tik kai kuriais atvejais bridžas gali būti panašus į klasikinės gitaros.

Mažosios “Jumbo”, arba “AC”. Tai pakankamai paplitęs gitarų tipas, neturintis nusistovėjusio pavadinimo. Landola jas vadina - AC. Šios panašios į “Jumbo” gitaras, tik žymiai mažesnių gabaritų. Jų dažniausiai būna negilus korpusas su išpjova. Grifas panašus į western'o, gali būti ir šiek tiek platesnis. Stygos metalinės 010 storio, todėl instrumentas nėra “garsus”, tačiau patogus groti.

Rusiškos gitaros – dažnam asocijuojasi su blogos kokybės, jau nekalbant apie dizainą, sovietinės gamybos gitaromis. Iš tukrųju tai nevisai tiesa, nors ir “sovietinės”, kaip nebūtų gaila, priklauso šiam tipui. Iš tiesų, rusiškos gitaros atsirado daug anksčiau iki sovietinės santvarkos ir jos buvo gana aukštos kokybės. Rusiškomis – paprastai vadinamos septinstygės gitaros. Ši gitara mėgstama rusų romansų atlikėjų, bardų. A.Rozenbaumas iki šiol septinstygės derinimu groja. Šio tipo gitaros labai panašios į klasikines, tik jų grifas šiek tiek siauresnis, korpusas ne toks gilus. Ir iš viso, tai nedidelis instrumentas, o ypač “čigoniukė”. Grifo galva, kaip ir klasikinės, su išpjovomis, tik čia jau kuoliukų ne 6, o 7. Kuoliukų ašelių (velenėlių) diametras mažesnis negu klasikinės ir jos metalinės, nes šiam instrumentui yra naudojamos metalinės stygos. Dar vienas išskirtinis šių instrumentų bruožas, tai – grifo tvirtinimas prie korpuso. Čia grifas tvirtinamas, taip vadinamuoju “plaukiojančiuoju” būdu, t.y. varžtu, kuriuo taip pat dar galima reguliuoti grifo aukštį.

“Ovation” - taip vadinamos gitaros,kurių korpusas pagamintas ne iš medžio. Medinė (arba laminuota) tiktai viršutinė deka, o korpusas suformuotas iš sintetinių medžiagų - anglies pluošto, epoksidinių bei polieterinių dervų. Šias gitaras sukonstravo amerikiečių inžinierius Kamanas, XX a. viduryje. Dabar jo instrumento vardu “Ovation”, vadinamas ir šių gitarų tipas. Šis inžinierius sukonstravo iš principo naują muzikinį instrumentą. Ovation kai kuriais kriterijais lenkia įprastas gitaras, tačiau “gyvas” garsas jų pakankamai silpnas. Todėl šios gitaros dažniausiai naudojamos kaip elektroakustinės.

12 – stygės gitaros.

 Šios gitaros gaminamos sustiprintų western ir jumbo, ir kai kada ovation korpusų pagrindu. Jų grifas platus, pačios jos masyvios. 12-stygės konstrukcijos tvirtumas, galima sakyti, pagrindinis kriterijus, nes stygų tempimo jėga – didžiulė. Jeigu vaizdžiai lyginant, tai šešiastygė ir dvylikastygė gitaros, panašiai kaip lengvasis automobilis ir džipas... Grojimo technika niekuo nesiskiria nuo 6-stygės, o įvaldžius instrumentą, jis skamba “kaip rojalis”...

Elektroakustinės gitaros. Iš esmės, kiekviena akustinė gitara gali būti perdaryta į elektroakustinę gitarą, įmontavus į ją specialią įrangą. Tai gali būti pjezo davikliai, magnetiniai nuėmėjai, mikrofonai su tembro blokais ir be jų. Na, čia jau atskira tema . Apie tai smulkiau pakalbesim atskirame straipsnyje. Vizualiai gamyklinės elektroakustinės gitaros skiriasi plonu (negiliu) korpusu ir pastebima įmontuota igarsinimo įranga (tembro blokas, lizdas laidui pajungti...) Akustiškai šių gitarų garsas gana silpnas, su žemų dažnių trūkumu, tačiau pajungus prie įgarsinimo šaltinio, jos atsiskleidžia “pilnu gražumu”.